Kažkada toks rastamanas Polas Makartinis papasakojo apie derlingą sąmonės būseną – kai esi beužmiegąs ir tavo mintys ima virsti į sapną. Prisiminti, ką tuo metu išdarinėjo tavo pasąmonė įmanoma tik staiga vėl atgavus budrumą. Ten jis teigė išgirdęs „lyg ir pažįstamą“ Yesterday melodiją, ten išvydo ir geltoną povandeninį laivą. O jeigu iš tokios būsenos ištrauktume visą albumą? Ir nenušlifuotą, nenu-miki-mauzintą, o tikrą, dar aplipusį nepatogiais mūsų sąmonei sapno fragmentais. Tokį nepatogų albumą 1988-ųjų vasarą įrašė grupė My Bloody Valentine.
Susikūrę dar 1984 metais Dubline, 1988-ųjų pavasarį My Bloody Valentine jau Londone sutiko naują vokalistę Bilindą Butcher ir pasirašė kontraktą su kompanija Creation. Idėjinis vadas Kevin Shields nusprendė lengva ranka nubraukti viską, ką grupė buvo iki tol pasiekusi (kelios kritikų neįvertintos post-punk mini-plokštelės) ir grįžti prie ištakų – alternatyviosios muzikos.
Bemiegių naktų kupina Isn‘t Anything įrašų sesija subrandino savo vaisius.
Kūrinyje No more sorry Bilinda beria padrikas frazes: „fingerprints of you“, „flesh and bone“, „not alone“, tačiau užgimstančio „shoegaze“ fonas sukuria tragizmo ir paaugliško liūdesio efektą. Shields‘o gitara arba tiksliau pedalų efektai griauna visus kanonus All I need.
Kaip ir pridera „valentinams“, širdis – dažniausiai albumo tekstuose sutinkamas simbolis. Pirmasis Isn‘t Anything kūrinys Soft as snow (but warm inside) pulsuoja linksmesne boso partija ir Bilindos ūbavimais, kuriuos netrukus keičia išsiderinusi akustika ir ilgesingas priedainis (Lose my breath).
Kitoje Atlanto pusėje tuomet triukšmavę Black Tambourine turi savo analogų ir čia – neoficialus albumo singlas Free me with your kiss maišo grunge‘ą su lo-fi vokalo garsais, o Nothing much to lose teksto galėjo pavydėti ir jaunasis Kurt‘as Cobain‘as: „Oh, I wanna see it all / Eyes asked why why why, too late“.
Žvelgiu pro langą ir matau: galima būtų parašyti, ką ši muzika „padarė“. Tačiau tai būtų pompastiška ir anti-autentiška. Pasakykime tik tiek, kad jau tuomet koncertuose junginį Sueisfine Shields‘as tiesiai šviesiai keisdavo „Suicide“.
Pats tu pabandyk:
Susikūrę dar 1984 metais Dubline, 1988-ųjų pavasarį My Bloody Valentine jau Londone sutiko naują vokalistę Bilindą Butcher ir pasirašė kontraktą su kompanija Creation. Idėjinis vadas Kevin Shields nusprendė lengva ranka nubraukti viską, ką grupė buvo iki tol pasiekusi (kelios kritikų neįvertintos post-punk mini-plokštelės) ir grįžti prie ištakų – alternatyviosios muzikos.
Bemiegių naktų kupina Isn‘t Anything įrašų sesija subrandino savo vaisius.
Kūrinyje No more sorry Bilinda beria padrikas frazes: „fingerprints of you“, „flesh and bone“, „not alone“, tačiau užgimstančio „shoegaze“ fonas sukuria tragizmo ir paaugliško liūdesio efektą. Shields‘o gitara arba tiksliau pedalų efektai griauna visus kanonus All I need.Kaip ir pridera „valentinams“, širdis – dažniausiai albumo tekstuose sutinkamas simbolis. Pirmasis Isn‘t Anything kūrinys Soft as snow (but warm inside) pulsuoja linksmesne boso partija ir Bilindos ūbavimais, kuriuos netrukus keičia išsiderinusi akustika ir ilgesingas priedainis (Lose my breath).
Kitoje Atlanto pusėje tuomet triukšmavę Black Tambourine turi savo analogų ir čia – neoficialus albumo singlas Free me with your kiss maišo grunge‘ą su lo-fi vokalo garsais, o Nothing much to lose teksto galėjo pavydėti ir jaunasis Kurt‘as Cobain‘as: „Oh, I wanna see it all / Eyes asked why why why, too late“.
Žvelgiu pro langą ir matau: galima būtų parašyti, ką ši muzika „padarė“. Tačiau tai būtų pompastiška ir anti-autentiška. Pasakykime tik tiek, kad jau tuomet koncertuose junginį Sueisfine Shields‘as tiesiai šviesiai keisdavo „Suicide“.
Pats tu pabandyk:
Man labai patinka jau 20 metų, o štai Vidmantė pareiškė nežinanti, ar ilgai ištvers tokią muziką:)))
AtsakytiPanaikinti