Kažkada buvo laikai, kai grupės leisdavo albumus kasmet, dukart per metus, o tokios hyper-aktyvios asmenybės kaip Frank Zappa neapsiribodavo ir keturiais. Tuo tarpu šiandien britų indie-pop grupė Los Campesinos! išleidžia savo trečiąjį albumą per trejus gyvavimo metus ir yra savotiškas unikumas – nerealiai produktyvūs fermeriai.
Romance is boring yra nuoseklaus vystimosi etapas – iš Campesinos būdingos indie kakofonijos čia jau išryškėja pamėgtos intonacijos, gitarų ir vokalo manieros. Atsiranda šiek tiek kreivo skambesio (In medias res ir Plan A) ir netgi tekstas apie lavoną oro uoste – kažkas naujo. Pasirodo Los Campesinos! tinka sproginėti ne tik nerūpestingo optimizmo užtaisais. Dar neįprasčiau girdėti ramius instrumentinius eksperimentus kaip 200-212.Nykštys aukštyn, kad evoliucionuoja visas skambesys, įdomiai klausosi daugybė atskirų Romance is boring epizodų.
Nors tokių užvedančių gabalų kaip debiutinis You! Me! Dancing! arba You’ll need those fingers for crossing, šių metų ( J ) albume ir nerasite, ima įkvėpimas tikėtis, kad tai tik pereinamasis laikotarpis ilgoje grupės diskografijoje.
Kai klausai Who fell asleep in, supranti ir dar vieną keistą inovaciją – Los Campesinos! meistriškai lėtina tempą, bet vokalo frazių intensyvumas ir tonacijos lieka tokie pat pasiutėliški kaip ankstyvuosiuose grupės įrašuose. Indie bliuzas išrastas.
Hot Chip žingsnis po žingsnio, albumas po albumo tapo labai populiaria grupe ir, rodos, įgijo šiokių tokių bėdų – klausytojai iš inercijos vis kelia kartelę, o patys talentai nebesugalvoja ką čia dar nuveikus. Mano pagarbą jie visada pelnydavo kaip grubūs eksperimentatoriai sintezatoriais, čia pat gebantys užglostyti padėtį saldžiu Alexis Taylor vokalu.
One life standyra žymiai paprastesnis ir užMade in the dark, ir už pirmuosius grupės albumus. Bėda ta, kad likę ištikimi tik electro-pop tradicijoms, Hot Chip skamba šiek tiek senstelėjusiai. Naujos dainos, gerai pažįstamas skambesys, o šiaip nieko ypatingo. Tiesiog Pet Shop Boys, arba Sparks, arba net Erasure. Yra netgi iškrypėliškas 80's fetišas -I feel better.Subtiliau prie „pacanų“ muzikos istorijos prisiliesta We have love.
Dar yra keletas infantiliškų žaidimų kambario dainelių - Alley CatsarSlush. Polinkis į melancholiją atsirado jau seniai, ir iš visai originalių kūrinių – Look after me iš The Warning, tačiau dabar padėtis tapo nevaldoma ir jie gamina pliušinių žaislų liūdesį pramoniniais kiekiais.
Pirmas albumo singlas – titulinė daina One life stand iš esmės skamba tikrai neblogai, tačiau yra sukurta pagal 2008-ųjų hito Ready for the floor kurpalių. Tai nori nenori „krenta į ausis“. Visai įdomus kūrinėlis Keep queit, taip pat prisodrintas 80’s dirbtinių styginių.
Ką gi, DISKATEKOJE bus ką leisti, tačiau neįtikėtinas kompromisas - groti popsą ir išlikti kūrėjais - žlugo. Kitaip būti ir negalėjo.
Sausio 26d. pasirodysiantis Beach House dueto albumas Teen Dream jau keletą mėnesių yra intensyviai klausomas grupės gerbėjų. Dešimties dainų albume- skaidrus indie skambesys, atmosferinės harmonijos, dream pop nostalgija. Labai paprasta, nuoširdu, be jokios ironijos, koncepcijų ar ypatingų eksperimentų. Bent jau man, albumas labai žiemiškas ar šiaurietiškas ( čia gal kaltos tokios dainos kaip Norway), todėl puikiai tinka kai už lango -15. Ritmo mašina, minimalistiniai gitaros rifai, sintetiniai vargonai, pianinas, vokalo variacijos- viskas susilieja į lengvo skambesio visumą. Kam patiko pirmasis singlas Norway, neturėtų nusivilti ir visu albumu.
Apie šitą tai jau rimtai suvėluotai – bet tam buvo priežasčių. Nuo filmo „Caras“ premjeros praėjusiųmetų Kanų festivalyje jau praėjo nemažai laiko, o tik lapkritį jis imtas rodyti Rusijos kino teatruose, o prieš savaitę buvo parodytas pravoslaviškų Kalėdų proga per TV.
Siužetas. Istorinis veiksmas rutuliojasi XVI a. Ivano Rūsčiojo Rusijoje – vyksta represijos, vadinamieji „opryčnikai“ kankina ir ant kuolų vieną po kito mauna carui nelojalius bajorus. „Teigiamas“ herojus – neseniai į pravoslaviškosios cerkvės vadovus įšventintas metropolitas Filipas bando įtikinti paranojiką carą liautis ir susitaikyti su Dievu, tačiau susiduria su priešinga reakcija – caras Ivanas rėmė jo tapimą metropolitu, tikėdamasis nuodėmių atleidimo ir palaiminimo tolesniems caro valdžios žemėje „įrodymams“.
Mamonovas. Ar kas nors dar prisimena Piotrą Mamonovą iš „Zvuki Mu“? Kuo toliau, tuo labiau Rusijos roko legenda virsta kino žmogumi, tai berods jau trečias režisieriaus Pavelo Lungino filmas su Mamonovu pagrindiniame vaidmenyje. Iš visus apdovanojimus nuskynusios „Salos“ atsiskyrėlio vienuolio naujoje juostoje jis virsta pamišėliu tironu caro soste. Tačiau jokių aktorinių skirtumų tarp šių vaidmenų nerasite. Aš apskritai nuo legendinio „Taksi bliuz“ įtariu, kad Mamonovas tiesiog nevaidina. Jo vidinių keistuoliškų resursų pakanka bet kuriam personažui. Galima išskirti tik paties režisieriaus požiūrį į Mamonovo vietą filme – pirmą kartą iš jo nebedaromas „cirkas“, beveik nekuriamos Lungino mėgiamos anekdotinės situacijos.
Jankovskis. Metropolitas Filipas – paskutinis a.a. Olego Jankovskio vaidmuo. Galbūt todėl, kad filmą žiūrėjau jau po Jankovskio mirties, jo sukurtas personažas man atrodo liūdnas ir suvokiantis savo liūdną likimą. Tai nėra „susipratusio“ herojaus, o jau šventojo tragedija.
Nuo Nigerijos muzikinės legendos Fela Kuti mes jau pradėjome šiuos metus, ir štai netikėtai nelauktai Pičforkas papasakojo apie naują kompiliaciją Fela: The Best of The Black President. Taigi, kodėl verta paklausyti šį dvigubą albumėlį...
Fela Kuti muzika geriau nei bet kas jungia senosios afrikiečių muzikos tradicijas su moderniuoju džiazu. Iš tiesų - afrikietiška muzika čia virsta funk'u, nors naudojami ir tradiciniai instrumentai. Keista, tačiau palyginus su Fela Kuti, bet koks džiazo albumas, net ir Miles Davis'o Bitches Brew, atrodo gana blankus. Kai klausai Shuffering and shmiling, supranti, kad Afrikos rimtas sukergtas su funk'u į save gali sutalpinti nepaprastai daug skirtingų instrumentų ir balsų. Viskas čia sugyvena taikiai ir tiesiog klesti - ir improvizacija, ir tradicijos, ir šiek tiek bliuzinė Fela vokalo maniera. Neveltui visą gyvenimą savo pasiekimus muzikoje Fela Kuti stengėsi perkelti į gyvenimą - kovojo už žmogaus teises, rasių lygybę ir teisingą valdžią.
Neįregistruotas kandidatas į Nigerijos prezidentus daugiausiai kūrė ilgas 15-20 minučių kompozicijas. Visos jos įtemptos ir profesionaliai improvizuotos. Fela: The Best of The Black President šaunus tuom, kad čia jų galima išgirsti pakankamai daug - 13 (įprastame prelegento albume rasite maximum 3). Perklausyti viską, žinoma, kainuoja laiko, bet čia jeigu laiką matuosime valandomis ir minutėmis...
Fela saksofonas, tai sklendžiantis visiškai laisvai, tai įsiveliantis į tribal rimtą, veikia kaip narkotikas. Tu klausai, klausai, klausai. Nebūtina nuolat šokti ar būti juodaodžiu. Fela Kuti paima tave be face control. Iš bet kurios vietos ir bet kokios nuotaikos.
Twitteryje neatsargiai pasižadėjau parašyti apie būsimą Anties albumą. Taigi, Zuikis pleibojus. Su visa pagarba vienai geriausių lietuviškų grupių ever tenka konstatuoti - nei muzikinė, nei idėjinė (kažkada Anties stiprioji) pusė šiandien nebeveža. Todėl pabandysiu abejose pusėse rasti ką nors, kas nuteiktų optimistiškai.
Anties muzikinė evoliucija buvo stulbinanti - nuo 1984-aisiais darytų magnetofoninių įrašų iki stiprios profesionalų komandos 1990-aisiais. Zuikio pleibojaus muzikinė maniera panaši į paskutinės įrašų sesijos prieš išyrant - plokštelės Dovanėlė antros pusės. Viso albumo "mėsą" padarė klavišininkas Vaclovas Augustinas, tačiau kokią grupės skambesio viziją jis turėjo XXI amžiuje? Veikiausiai - kaip nors "išvežti" muziką beveik pamiršusių architektų šutvę. Juk savo vietos neranda nei G.Rakausko, nei A.Blūšiaus gitaros (kažkada taip puikiai viena kitą papildydavusios). Tačiau tai, ko V.Augustinui užtenka aranžuotėse "Jaunai muzikai", neužtenka rock-pop skambesiui - Anties muzikinė evoliucija vis dar užšalusi 1990-uosiuose, žiauriai trūksta naujovių. Ir kurgi žiūri legendinę grupę prodiusuojanti agentūra M.P.3.? Padaryta esminė klaida - Antis turėjo sugrįžti ne su sąjūdišku roko maršų skambesiu, o su "Kažkas atsitiko" laikų pankrokinėm gitarom, pučiamaisiais, kurių skaudžiai trūksta. Nugalėjo noras keistis neturint nieko naujo.
O dabar apie idėjas, kurias A.Kaušpėdas galėjo pasilaikyti ir savo ilgiems interviu. Jis turtingas, jam krizė, jis atranda prarastas dvasines vertybes. Visa tai bandoma pateikti kaip autoironiją ir socialinę savikritiką. Tik ar tokių kaip Kaušpėdas daug? Ne. Iš tiesų šiuolaikinių socialinių bėdų (neapdainuotų) yra marios ir Antis turėjo progą sugrįžti ir pasikeitusi, ir tokia pat aštri. Bet muzika Lietuvoje ne verslas - nesugalvojai pats, prodiuseris nepatars. Atskira kalba apie tekstus - A.Kaušpėdas nebejaučia gimtosios kalbos, jo lyrika skurdi, sunkiai įsipaišo į ritmiką.
Šiaip galima pagirti dainas Klounas ir Meška bezdalius - šiek tieko gero išprotėjimo ir, matyt, nemažiau efektingai atrodo Zuikio pleibojaus muzikinėje utopijoje, kurią grupė intensyviai pristatinėja publikai.
Visiškai sutinku su Martynu Tyla, kad Anties sugrįžimas (su naujomis dainomis) buvo didžiausia jų klaida. Ančių dainos iš dalies turėjo būti signalas - kas netaip ir ko nebeverta imtis. Juk pasaulyje yra gausu grupių, ne vieną dešimtmetį grojančių be naujos kūrybos ir tai nėra blogiausias variantas. Aš asmeniškai neturiu jokio noro koncerte žiūrėti į "išpindėjusį" Kaušpėdą ir klausytis jo dainų, tačiau nueičiau į tokios Anties koncertą, kaip 2003-aisiais, gal net keletą kartų.
Į pasaulį žiūrint Oliverio Stouno akimis, grupės The Doors istorija yra lyg kvailo padaro skrydis į šviesą. Tačiau 1970-ųjų sausį išleistas albumas Morrison hotel yra šioks toks atokvėpis. Vieni sako - grįžimas prie šaknų, kiti - įsiklausymas į savo skambesį, tiesos akimirka.
Paskutinis albumas Morrisonui dar esant gyvam pasirodė po nelabai pasisekusio Soft parade. Klausytojams nepatiko nei Doorsai-popsas (Touch me), nei Doorsai-eksperimentas (Soft parade). Galbūt todėl jau Morrison hotel pradžia Roadhouse blues skamba be jokių priemaišų - niekuo nepridengta kvarteto energija, dėl kurios 1967-aisiais jie niekam nekėlė abejonių - tai užveda.
Albume yra juokinga daina Queen of the highway, kaip byloja legenda, Morrison'o dedikuota Janis Joplin, taip pat hipiškos meditacijos Blue monday ir Indian summer, pavėluotai albumui Waiting for the sun sukurta titulinė daina, bet už vis geriausiai skamba tokie gabalai kaip Maggie McGill. Net jei po dar keturiasdešimties metų labiau išsižiojęs vaikis nebeskirs Morrison'o nuo Che Guevaros, tokie kūrinėliai muzikos mylėtojų ausyse skambės vis iš naujo.
Šiek tiek pavėluotai, bet pažiūrėjau Džimo Džarmušo naujausią filmą "The Limits of Control". Nors internete vietoje pagyrų šiai juostai dažniau sutiksi diagnozę kino legendai vidutinio amžiaus krizė, pagrindinio herojaus nesibaigiantys vaikščiojimai Madrido gatvėmis ir paranojiškas raštelių kramsnojimas nuteikė teigiamai - režisierius pastatė asketišką nusikaltėlio kelionę-rebusą. Rebusą, kurio žiūrovui net nesiūloma spręsti. Pasitenkinkite ir stebėdami.
Aktorius. Pirmą kartą mačiau Isaach'ą De Bankole - pagrindinio vaidmens atlikėją, bet jis 100 proc. pasiteisino kaip filmo kūnas ir siela. Jo eisena, veido išraiška ir vienu kitu žodžiu užpildytos visos dvi valandos.
Espresso. Būtinai du puodeliai, bet jokiu būdu ne dvigubas espresso.
Siužetas. Tikras profesionalas su kareivišku lojalumu vykdo jam patikėtą paslaptingą užduotį pagal užuominas rašteliuose, kuriuos atneša įvairiausio plauko žmogystos - nuo triukšmo bijančio smuikininko iki nuogos vilioklės su pistoletu rankose.
Bilas Murėjus. Mylimas Džarmušo aktorius pasirodo tik kelias minutes pačiame juostos finale, tačiau didžiąja filmo dalimi nusivylusiems - pabaiga šiek tiek kompensuos aštraus veiksmo badą.
Muzika. Paskutiniuose režisieriaus filmuose "Coffee and Cigarettes" ir "Broken Flowers" skambėjusi muzikinių stilių eklektika čia keičiama vienatine filmo tema - primena Velvet Underground, The Doors ar kitų psichodelinių roko grupių ilgas įžangas savo kūriniams.
Jei važiuoji tu į San Franciską... Rasi ten ir visai neblogai triukšmaujančią grupę The Mantles. Kompanija Siltbreeze, po savo sparnu glaudžianti Eat Skull, Blues Control ir daugelį kitų lo-fi eksperimentatorių, neseniai išleido debiutinį The Mantles. Iš karto skubu pareikšti, kad šių veikėjų įdomiau klausytis kol jie skamba septinto dešimtmečio pop-rock formatu, o ne stengiasi susilieti su savo kolegomis iš Siltbreeze.
Beveik iš The Hollies repertuaro Look away, Bob'o Dylano elektrinį bliuzą primenanti Don't lie arba noise energija pakrauta What we do matters - rinkitės kas patinka. Tai geras miksas vakarėliui nuo 60's iki blogietiško punk. Tik ar ilgi lo-fi pragrojimai tarp įsimenančių frazių ir neblogų tekstų neišgąsdins kaimynų? Jei jau taip atsitiktų, norėtųsi The Mantles girdėti gyvai arba bent jau taip pasiaiškinti atvykusiam ekipažui.
Čia aš taip viską smulkiai įsivaizduoju, nes albumas turi tiesos - neapsimestinumo - gyslelę. Kai klausai James, supranti kad prieš keturiasdešimt metų šitie vaikinai galėjo būti super-žvaigždėmis.
Dar yra tribiutas jauniems Rolling'ams Burden (nepainioti su nukvakusių Rolling'ų Beast of Burden) ir viršelis, kuriame atmintis refleksiškai aptinka Jimi Hendrix'o atvaizdą - kaip kokioje turino drobulėje.
Pirmiausia, stipriai sveikiname su dviem baronkom kalendoriuje! Kaip ir kiekvieną sausį, ne-pro-šal prisižadėti visokiausių dalykų - ir galbūt 2010 bent dalis planų taps realybe. Juolab kad tigras įpareigoja būti margiems ir agresyviems :-)
Taigi, šiuos metus Pats Tu Toks pradeda tvirtai nusiteikę tęsti muzikines ekspedicijas į dar neištirtas muzikines (o ir geografines) erdves. Aplankysime ir Sibiro, ir zoologijos sodų tigrus. Taip pat drąsiai žengsime Neįsavodaržą. Kišime nosį į kino, parodų ir koncertų sales, piktnaudžiausime neribotomis interneto ir blogosferos platybėmis. O svarbiausia - neapsiribosime muzikinių naujienų srautu - trauksime į viešumą neregėtus frykus ir gaminsime naujienas PATYS.
Dar iškilmingai paminėsime savo 1 metų tortadienį (ar pamenate kada?) ir neišvengiamąjį 100-ąjį postą. Are you ready, tiger?
