Wye Oak - My Neighbor / My Creator EP

Dar nespėjo atvėsti pernykštis The Knot, o Wye Oak jau pristato naują EP taikliu pavadinimų deriniu My neighbor / My creator.

Labiausiai stebina pirmosios dvi šio mini-albumo dainos. Lo-fi audroje paskendusi My neighbor kreipia dueto skambesį madingesne linkme, nors pati daina - iš The Warning ar Take it in serijos. Visiška naujiena yra antroji - indie-rokenrolinė Emmylou. Ji apsieina be pasiteisinimų, kad Wye Oak tik dviese, kad jie yra into-folk ir kažkam gali skambėti melancholiški. Emmylou tonacija grupei tokia neįprasta, kad neatpažįstamai skamba ir Jenn Wasner vokalas. Tai toks pavykęs eksperimentas: kas būtų jei iš Wye Oak atimtume jų infantilišką gaivalą? Aišku viena - kažką atimti arba kažkuo pasipildyti duetas bando pats. Galbūt ir tarpinis EP reiškia, kad trečiojo albumo verta laukti kitokio. Ir kitokio iš esmės.

Mažiau vykęs eksperimentas yra I hope you die - minorinė dainelė, kokių iš grupės jau norisi sulaukti kuo rečiau. Wasner gitarą pakeitę šlykštūs 'adult' baladžių klavišiniai sugriauna pačią idėją, dėl kurios Wye Oak ir buvo pastebėti - originalūs gitaros rifai plius Andy Stack kairė būgnais, dešinė - boso klavišais.

Panašu, kad visi šie eksperimentai konservatyviąją porelę pakabino pavojingoje situacijoje - išgryninti naują skambesį ir palikti vietos senajam arba išgroti visus uždirbtus dividendus firminiu vokalu svetimuose plastmasiniuose rėmuose. Kol kas lūpinė armonikėlė Emmylou šėlsta žymiai geriau už bet kokį pop standartą.

7 iš 10

Titus Andronicus - The Monitor

Kas tai yra nuoširdumas? Kai tave pažemina, išmeta ir atstumia, bet tu dar turi pakankamai jėgų visiems parodyti, kiek atsarginių katapultų ir parašiutų tavyje glūdi, ir kaip garsiai gali apie tai išrėkti pasauliui.

O dabar apie šią būseną detaliau. Prieš du metus pasirodęs debiutinis grupės Titus Andronicus albumas sulaukė visuotinai pozityvios kritikų ir publikos reakcijos. Pavadinimą nusidžiovę nuo kruviniausia laikomos Šekspyro tragedijos, niu-džersiečiai geba derinti striksintį indie su garažinėm gitarom, punk'ovu vokalu ir savo žemiečio Briuso Springsteen'o intonacijomis - bent dėl įdomumo. Beveik tas pats ir grupės antrajame - The Monitor.

Tekstai, kurie galėtų kviesti ir literatūrinei diskusijai prie arbatos puodelio, čia sprogdinami taip, kad tu suprastum, kaip iš tiesų skauda. Tokia skaudi patirtis No future part III, netrukus perauga į tikrą maratoną su kliūtimis - Richard II. The Monitor turi ir kitą istorinį refreną - JAV pilietinį karą, bet tai daugiau metaforiškas priminimas, į ką gali labai greitai virsti kiekvieno amerikietiškoji svajonė. Titus Andronicus dainuoja žmogiškai, t.y. savanaudiškai. Todėl minėtu nuoširdumu jie lenkia ir Kanados žvaigždūnus Arcade Fire (A more perfect union).

Vos iš mirties taško pajudantis reikalas A plot in wich to piss išsivysto į 8 minučių post-punk maršą. Tai kaip Pixies, bet greičiau kaip Gun Club. Vėliau dar prisideda pianinas iš E-Street band skambesio. Albume sužiba daug atlikėjų iš Amerikos muzikos šauniausiųjų rato: Wye Oak, Vivian Girls, Ponytail ir kiti.

Man patiko Titus Andronicus, nes jie savąsias tragedijas ir simfonijas (su gera doze pompastikos) kuria žvelgdami į turiningą amrikietiško grunge ir punk palikimą. Žinant jų geografinę padėtį, panašu, kad vaikinai ilgai negalvojo, ko imtis. Kai For score seven pasigirsta Neil Young'o lūpinė armonikėlė, pritariamas priedainis "You won't be laughing....", ir kareiviškas ragas, supranti, kad ir Amerikoj yra šaknys.. Ir autoritetai.

8 iš 10

Wye Oak - The Knot

Neklauskite, iš kur gavau albumą, pasirodysiantį tik liepos pabaigoje. Grupė Wye Oak sugrįžta antruoju disku The knot po pernykščio If children. Duetas dviračio neišrado ir šįkart – nostalgiški, vaikystę menantys tekstai, svajinga-folk gitara ir palyginus drąsūs būgnininko-bosisto eksperimentai. Vaikinas per pastaruosius metus koncertuodamas aiškiai suprato, kad publika pageidauja „wall of sound“, nors retkarčiais.

Šiek tiek atsitraukus nuo Bruklino stileivų ir chuliganų, pamatai, kad šiuolaikinėje muzikoje būna ne tik sprogimai, bet ir tyki evoliucija. Wye Oak tęsia pradėtus darbus – Jenn Wasner perklausė pirmąjį albumą ir „išsirinko“, kaip ji nori dainuoti. Monotoniška, bet originalu.

Nors tornadiško The warning čia nerasite, neblogas užtaisas ir dainelėje Tattoo. Dar prieš mėnesį klausytojams pristatytoje Take it in nuskamba pagrindinis albumo motyvas – lyg varpais aidinti bliuzinė gitaros partija, vėliau dar keletą kartų atsikartojanti visame The knot, o šmėkliškoje That I do širdies dūžiai tampa slegiančiais ir baisingais. Taip ir matai – ties „Y“ formos ąžuolu Robertas Johnson‘as ir vėl susitinka velnią.

Vertinant objektyviai ir kritiškai, Wye Oak būtų galima diagznozuoti antrojo albumo sindromą, tačiau kyla klausimas – ar iš viso jie priklauso kokiai nors kategorijai ir „standartui“? Pirmasis If children nebuvo nei didelė sėkmė, nei fiasko, antrasis – taip pat. Žvelgiant į koncertais perpildytus dueto vasarą ir rudenį, supranti, kad klausytojų armija jau yra ir ji atsirado labai archajišku ir nuosekliu būdu.

7 iš 10