Titus Andronicus - The Monitor

Kas tai yra nuoširdumas? Kai tave pažemina, išmeta ir atstumia, bet tu dar turi pakankamai jėgų visiems parodyti, kiek atsarginių katapultų ir parašiutų tavyje glūdi, ir kaip garsiai gali apie tai išrėkti pasauliui.

O dabar apie šią būseną detaliau. Prieš du metus pasirodęs debiutinis grupės Titus Andronicus albumas sulaukė visuotinai pozityvios kritikų ir publikos reakcijos. Pavadinimą nusidžiovę nuo kruviniausia laikomos Šekspyro tragedijos, niu-džersiečiai geba derinti striksintį indie su garažinėm gitarom, punk'ovu vokalu ir savo žemiečio Briuso Springsteen'o intonacijomis - bent dėl įdomumo. Beveik tas pats ir grupės antrajame - The Monitor.

Tekstai, kurie galėtų kviesti ir literatūrinei diskusijai prie arbatos puodelio, čia sprogdinami taip, kad tu suprastum, kaip iš tiesų skauda. Tokia skaudi patirtis No future part III, netrukus perauga į tikrą maratoną su kliūtimis - Richard II. The Monitor turi ir kitą istorinį refreną - JAV pilietinį karą, bet tai daugiau metaforiškas priminimas, į ką gali labai greitai virsti kiekvieno amerikietiškoji svajonė. Titus Andronicus dainuoja žmogiškai, t.y. savanaudiškai. Todėl minėtu nuoširdumu jie lenkia ir Kanados žvaigždūnus Arcade Fire (A more perfect union).

Vos iš mirties taško pajudantis reikalas A plot in wich to piss išsivysto į 8 minučių post-punk maršą. Tai kaip Pixies, bet greičiau kaip Gun Club. Vėliau dar prisideda pianinas iš E-Street band skambesio. Albume sužiba daug atlikėjų iš Amerikos muzikos šauniausiųjų rato: Wye Oak, Vivian Girls, Ponytail ir kiti.

Man patiko Titus Andronicus, nes jie savąsias tragedijas ir simfonijas (su gera doze pompastikos) kuria žvelgdami į turiningą amrikietiško grunge ir punk palikimą. Žinant jų geografinę padėtį, panašu, kad vaikinai ilgai negalvojo, ko imtis. Kai For score seven pasigirsta Neil Young'o lūpinė armonikėlė, pritariamas priedainis "You won't be laughing....", ir kareiviškas ragas, supranti, kad ir Amerikoj yra šaknys.. Ir autoritetai.

8 iš 10

VA- The World's Lousy With Ideas vol. 8

Ir dar kartą apie lo- fi. The World's Lousy With Ideas yra serija lo- fi muzikos kompiliacijų, leidžiamų kažkokio Almost Ready Records (Įdomu tai, kad label'o internetiniame puslapyje beveik nėra jokios informacijos, tik puikuojasi JAV respublikonų partijos logotipas. Ar tai reiškia, kad respublikonai stengiasi pritraukti daugiau „cutting edge“ jaunimo į savo gretas?), ir nors pavadinimas skelbia, kad tai jau aštuntoji dalis, tačiau tai pirmas pilnos trukmės ir didesnio tiražo įrašas.

Kompiliaciją pradeda mūsų mylimos ir gerbiamos Vivian Girls su labai gražia, lyg iš seno vinilo skambančia Lake house. Nežinau kaip jums, bet man su naujais merginų singlais aiškėjanti nauja- mažiau punk, daugiau surf- kryptis tinka ( nors ir anksčiau buvo gerai). Laukiam naujo albumo rudenį.

Toliau turime geriausią savo formą su Ages ago demonstruojančius Blank Dogs. Užmirškite Interpol, Editors ir White Lies visokius ten, šiandien užimti Joy Division/ The Cure postą verčiausias paslaptingasis vieno žmogaus projektas iš bruklino.

Po Blank Dogs girdime Ohajo shitgazerius Times New Viking. Šįkart ne taip garsiai ir ausį rėžiančiai kaip įprastai, tačiau ne mažiau smagiai ir neįpareigojančiai. A lot of paintings užskaitome.

Deja, čia geroji dalis ir baigiasi. Toliau sutinkamų grupių dainas geriausiu atveju įvertinčiau kaip „visai nieko“. Intelligence ir Guinea Worms groja nuobodoką rokelį, Sic Alps moka ir geriau, o Thee Oh Sees siūlo tiesmuką punk. Ir tik Tyvek (apie šituos nelabai ką žinau, bet skamba kaip kas nors iš Factory Records septyniasdešimtųjų pabaigoje Mančesteryje) bando įnešti kompiliacijai gaivesnio oro. Na ir gal dar Pink Reason, kurių Going home kažkuo primena shoegazinę Joy Division Day of lords versiją.

Tikrai ne lo- fi bestof'as, ir ne pats geriausias variantas su žanru susipažinti naujokams, tačiau kelios geros dainos čia yra, o visos jos lyg ir niekur kitur neišleistos, todėl dėl jų gal ir verta.

6 iš 10

Blank Dogs - Under And Under

Apie albumą Under and under neparašyti būtų kažkaip negerai. Nors oficialiai Blank Dogs „debiutavo“ birželio 2 dieną, raudono veidelio kelias į muzikos įrašų parduotuves truko kelis metus. Kol anoniminis grupės sumanytojas slėpė savo veidą, alternatyvios muzikos klausytojai pamėgo pirmuosius 7-inčius leidinius ir nugrojo Blank Dogs majspeisą. Muzikos kokybė nuo šio gumos tempimo nė kiek nepablogėjo, tačiau kritikams eilinis Bruklino lo-fi stebuklas, atrodo, kelia žiovulį: „Ir ką gi čia turime", - prisidengia ranka nasrus jie,- "Panašu į Crystal Stilts, į Vivian Girls, gal dar į tuos, kur Barselonoje mušėsi ir plūdo publiką...“. Rašyti apie tai, ką iš tiesų reiktų tiesiog klausyti, nelengvas darbas. Todėl gimė ir nauji terminai – No-Fi, shitgaze.

Galbūt norėdamas palengvinti apžvalgininkų darbą – rašyti, kuo panašu į Crystal Stilts ar skiriasi nuo Vivian Girls – šio albumo autorius pasikvietė abi grupes pagroti kartu. Taigi kūrinėlis Night night tiesiogine prasme turi visų grupių bruožų.

Bet pasiduoti Blank Dogs provokacijai mes neketiname. Esminis skirtumas nuo Crystal Stilts ir Vivian Girls debiutinių albumų – Under and under nerasite 7-o dešimtmečio prieskonio. Tamsus grynuolis iš niūriausių kiur‘o Roberto Smitho sapnų (Slowing down). Maža to, Blank Dogs puikiai panaudoja elektroniką – jeigu anksčiau „demo“ versijoms naudotą ciksėjimą taip galimą vadinti.

„Pažymio“ šiam debiutui nerašysim, nes esame įsipareigoję tokiais vertinimais negadinti tolesnio karjeros progreso. Vietoje to, geriau paklausykite Tin Birds kaip galima garsiau.