Pičforkas rašo, kad tai geriausias alternatyvaus folk-roko komandos Woods albumas. Iš pirmo klausymo sunku šį teiginį paaiškinti. Pasidarė keista, kad toks albumas kaip At echo lake stiprus ne savo skambesiu, netikėtomis aranžuotėmis, stilių eklektika, o stipriomis senamadiškai sudėtomis dainomis. Woods, matyt, yra tas atvejis, kai laikas veikia tik į gerą. Dainos, kurios labiausiai įsiminė iš Songs of shame - To clean ir The number tapo naujų dainų prototipais, kryptimi, į kurią užkietėję 60's propaguotojai iš Bruklino nusprendė įsigilinti. Taip gimsta grupės, kurių nebeįmanoma sumaišyti su niekuo kitu ir jeigu neatsitiks taip, kad ateity jie kitaip groti ir nebemokės, At echo lake taps chrestomatiniu Woods stilistikos kūriniu.
Sunku patikėti, kad Mornin' time parašyta vėliau nei kokiais 1968-aisiais -netgi tuomet populiarus viską praryjančios garso kakofonijos efektas, pirmą kartą panaudotas bitlų "seržante", čia yra vietoje. Tačiau tikrasis liūdesys yra suprastas Death rattles - tarp pasigirstančių miško garsų Jeremy Earl vokalas skamba dar labiau išgąsdintas. Berods pirmą kartą pasigirdo ir rytietiška stilistika, kai kur tarp gitarų solo instaliuotas sitaras, o Deep jau skamba visiškai kreivai...
Nematau reikalo lyginti Woods muziką su Buffalo Springfield ar Grateful Dead, nes jie seniai nusipelnė būti labiau išskirti. Jų stilistika yra kaip sėkmingai padaryta nuotrauka - iš begalybės užfiksuotų ir nesugebėtų akimirkų būtent ji kaba ant sienos. Kaip tos pačios kartos atstovas, galiu drąsiai pasakyti, kad visa 60's ir folk revival patirtis yra kiekvieno mūsų ausyse, persidavusi per galybę muzikinių kartų, įtakų, stilių. O Woods, save vadinantys "jam band", peržvelgę visą muzikinį kaleidoskopą, sąmoningai išsirinko būtent tai, ką girdime At echo lake. Ir patikėkit, jie nesuklydo.
8 iš 10
10 10 vasarai
AtsakytiPanaikinti