Lo-fi genijus Ariel Pink po truputį lipa iš undergroundo į dienos šviesą. Jau pasirodžius naujajam singlui Round and round, tapo aišku, kad atlikėjo debiutas leible 4AD bus pažymėtas ne vien parašu ant kontrakto. Nepakartojamai sujungęs niūrų Marianne Faithfull Broken English ritmą su devinto dešimtmečio soul-popsiniu vokalu, jis privertė nerimauti, kaip skambės visas Before today. Apskritai, kai Ariel Pink nebėra jau toks Lo-fi ir savo aranžuotėmis nebesityčioja iš vieno ar kito praeityje populiaraus standarto, atrodo, kad savo muzika grupė pernelyg mėgaujasi. Neesant artistiško atstumo ir šaltumo, viskas ima panašėti į tokį džeksonišką nuoširdumą.
Bet Ariel Pink nebūtų savimi, jei čia pat nepateiktų 180 laipsnių albumo nuotaiką pasukančių kūrinėlių. Butt-house blondies maišo devinto dešimtmečio grunge su keistomis gitarų partijomis - puikiai tiktų ir ankstyvajam Bix repertuarui (ir muzika, ir tekstas). Labai gražiai skamba Bright lit blue skies - lyg Beach Boys grotų post-panką, o štai paskutinysis kūrinėlis Revolution's a lie primena tą visiems žinomą atvejį, kai koncerte tiesiog "sprogęs" grupės gabalas, studijinėje versijoje yra šaltut-šaltutėlis ir dar prastai girdimas, o Curtis'iškas vokalas kartoja "running away, running away".
Nežinia, kaip čia su tuo albumo naujumu, nes kūrinėlis Beverly kills jau smagiai sukosi ir pernykščiame Ariel Pink geriausių dainų rinkinyje, bet nauja dainos versija yra puiki proga palyginti, kaip pakito grupės skambesys ir užčiuopti naujos muzikos esmę. O esmė kol kas yra sunkiai paaiškinama. Beverly kills, apgaubta tiršto lo-fi rūko, anksčiau klausėsi kaip kažkokių senų pop-muzikos klišių kratinys naujoje šviesoje. Rūkas išsisklaido, o muzika vis dar perteikia emocijas ir kaskart sukuria distanciją nuo masinio skonio. Žodžiu, smagu klausytis pop muzikos, kai ji nėra pop. Viename interviu Ariel Pink apie savo grupės skambesį sakė, kad yra žmonių tiesiog neklausančių jo muzikos, o visi likę yra įsitikinę, kad tai pats geriausiais dalykas, kokį jie yra girdėję. Manau, tai įtikina, kad neverta ieškoti šios kūrybos recepto ar bandyti suprasti, kokios koncepcijos dabar laikosi lo-fi vėliavnešiu vadintas atlikėjas.
Laikas parodys, ar Ariel Pink taps estetiškuoju Frank Zappa, tačiau kol kas daugelio kritikų požiūris į jį būtent toks. Jei jau klausai ir rašai apie Ariel Pink, kabinėtis sunku, nes atrodys mažų mažiausiai kvailai.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą