Šiandien po beveik metų apsilankiau legendiniame Antakalnio LP turgelyje - nusipirkau vieną naftalininę vertybę ir patenkintas grįžau laiko mašina atgal. Ir čia pat susimąsčiau, kad grupė The Black Keys gyventų žymiai sėkmingiau Plant'ų, Gillan'ų ir Townsend'ų amžiuje. Juk šiandien blues-rock duetas nėra labiausiai žadantis ir intriguojantis grupės apibūdinimas. Tačiau The Black Keys, kitąmet žymėsiantys savo kūrybinės veiklos dešimtmetį, pristato jau šeštąjį albumą Brothers, matyt, puikiai nusakantį Dan Auerbach ir Patrick Corney tandemą. Visą šį laiką The Black Keys ne tik groja stilingą ir gana archajišką bliuzinį roką, bet patys savo kūrybą įrašinėja, prodiusuoja ir šiuo metu sėkmingai parduoda nepriklausomai, tiesa, labai daug žvaigždžių talpinančiai kompanijai Nonesuch.
Jau prieš du metus albumu Attack and release mano ausį prikaustė The Black Keys gebėjimai studijoje ir kartu - paprastumas. Visada keliais kanalais vienu metu atakuojanti Auerbach'o gitara nelenda į senuosius misisipės bliuzo reikalus, o perfrazuoja septinto ir aštunto dešimtmečių bliuzo/roko hibridų palikimą. Rasite ten Free, Procol Harum, Deep Purple apreiškimų, nors į detalesnius palyginimus lįsti nesinori.
Albumo singlas Tighten up didžiuojasi užkabinančiu vargonų motyvu, primenančiu kolegų The Greenhornes garso takelį džamušinėms "sulaužytoms gėlėms". O štai bene pikčiausias Brothers kūrinėlis Next girl (taip, daina iš tikrųjų yra projekcija į ateitį) privertė prisiminti - kurgi dingo uniseksiško hendrikso projektas Earl Greyhound? Pasirodo, naują albumą driogstelėjo ir jie, apie tai kitą kartą.
Nepatiko alia-doors'iškas klavesinas Too adraid to love you - tai lyg nevykusi pretenzija į "anuos laikus" plačiąja prasme, tačiau čia The Black Keys jau lenda ne į savo daržą. Grupės dešimtmečio vaisiumi pavadinčiau instumentalą Black mud - sunku paaiškinti, kaip jiems tai pavyksta, tačiau tobulai atkartota senųjų art-roko dinozaurų jamm'inimo maniera. Iš kitos pusės, grupės problema laikau savotišką takoskyrą tarp to, kas jų skambesyje, DNR, ir kitos medalio pusės - stiprių dainų, potencialių hitų, kurios jiems tikrai pavyksta. Praeitą kartą tai buvo Oceans and streams, dabar - Everlasting light arba The only one. Paaugliškos bėdos būdingos ties 2-3 grupės albumu, o vėliau paprastai nugali stiprioji pusė. Tačiau The Black Keys šią dvejopą pusiausvyrą vis dar laiko, o bliuzinės ištakos tiesiog įpareigoja stovėti tvirtai.
7 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą