Nežinia, kodėl naujas one-man-band pavadinimu Ducktails save pozicionuoja kaip ‚pop‘. Veikiausiai tai koncepcijos dalis, galbūt – dėl to, kad negroja noise arba no-fi jovalo. Tai gana melodinga lo-fi gitaros muzika, tiesa, daugiausia be vokalo. Instrumentinė kompozicija Roses šiek tiek primena mančesteriečius The Durrutti Column, praturtintus juodais firminių lo-fi vargonų klavišais – tai suteikia egzotišką rytietišką prieskonį, atsikartojantį dar keliuose kūriniuose. Muzika dažnai melancholiška, tačiau įrašo gyvumas ir asketizmas (juk nėra jokių spec.efektų) neduoda klausytojui „išsijungti“. Geras to pavyzdys – Deck observatory – meditacinis kūrinėlis, tačiau tiek perkusija, tiek vargonų sąskambiai turi aiškią kompoziciją, nedrįstančią driektis 20 minučių, kaip būna su elektroniniais ar ambient pasažais, ir sutelpančią į kiek daugiau nei 5.Energingesni debiutinio Landscapes kūrinėliai kaip Wishes nori nenori primena Ariel Pink skambesį, nors gitara, ypač akustinė, dažnai gimininga grupei Woods (Spring), o ir jų myspace liudija apie giminingą įkvėpimą – folkroko prosenelį Stephen Stills.
Vokalas atsiranda – vos girdimas ir be didelių pretenzijų, lyg galėtų jo čia ir nebūti. Nuskamba tada, kai albumas jus jau pavergęs savo originaliu skambesiu ir įdomiais kūrybiniais sprendimais, atsirinkti tekstus įmanoma tik pačioje Landscapes pabaigoje House of mirrors, bet tada jau niekas nebesvarbu.
Klausydamas šiuolaikinių atlikėjų instrumentinių kompozicijų, daugiausiai susiduri su ambient genijaus Brian Eno išmokytu klausytojo „marinimu“, o štai čia ambient muzika įgauna lo-fi versiją. Visi į aukštą jūsų stiprintuvo kokybę apeliuojantys sintezuoti garsai negailestingai nupjaunami Seagull‘s Flight.
Šis projektas iš Niudžersio labai stipriai spiria kažkam į subinę. Aš turiu versijų kam – tačiau paklausykit ir nuspręskite patys.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą