Štai grupė, kuri nesivaiko naujausių muzikinių atradimų ir nebando pasiekti naujų išprotėjimo horizontų. Tačiau nusivilti tikrai neverta – The Antlers, matyt, turėjo tapti tokiu pačiu Bruklino one-man-band kaip ir daugelis kitų, tačiau konservatyvesnis autorius Peter Silberman nusprendė daineles šiek tiek „patobulinti“. Per tą laiką The Antlers nė kiek nesurūgo, o prie grupės prisijungė ir du nauji nariai – būgnininkas M.Leaner ir visus instrumentus valdantis D.Cicci.Nors Silberman‘o dainavimo maniera panaši į Arcade Fire vokalisto Win Butler, kitus jiems primetamus bendrumus reikėtų atmesti. The Antlers skambesys yra kuklus ir tylus kaip mažas vaikas kol nespėjote su juo susidraugauti, o ambient garsai dera su atodūsiais ir įkvėpimais – nesupranti ar tas vaikas verkia, ar bando sulaikyti juoką (Kettering).
Kartais atrodo, kad nubraukus visą noise, kuriuo besąlygiškai apgaubtas visas albumas, liktų banalios Coldplay lygio dainelės, tačiau tokios dainos kaip Sylvia, kur susijungia Sigur Ros‘iškas ilgesys ir Beirut‘iški pučiamieji, verčia apskritai nustoti lyginti The Antlers su kitais ir pripažinti, kad vis dėlto jie unikalūs. Dar yra akustinė lopšinė Shiva ir paprastas kaip 2x2 įsimylėjimas Two.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą