Apie šitą tai jau rimtai suvėluotai – bet tam buvo priežasčių. Nuo filmo „Caras“ premjeros praėjusiųmetų Kanų festivalyje jau praėjo nemažai laiko, o tik lapkritį jis imtas rodyti Rusijos kino teatruose, o prieš savaitę buvo parodytas pravoslaviškų Kalėdų proga per TV.
Siužetas. Istorinis veiksmas rutuliojasi XVI a. Ivano Rūsčiojo Rusijoje – vyksta represijos, vadinamieji „opryčnikai“ kankina ir ant kuolų vieną po kito mauna carui nelojalius bajorus. „Teigiamas“ herojus – neseniai į pravoslaviškosios cerkvės vadovus įšventintas metropolitas Filipas bando įtikinti paranojiką carą liautis ir susitaikyti su Dievu, tačiau susiduria su priešinga reakcija – caras Ivanas rėmė jo tapimą metropolitu, tikėdamasis nuodėmių atleidimo ir palaiminimo tolesniems caro valdžios žemėje „įrodymams“.
Mamonovas. Ar kas nors dar prisimena Piotrą Mamonovą iš „Zvuki Mu“? Kuo toliau, tuo labiau Rusijos roko legenda virsta kino žmogumi, tai berods jau trečias režisieriaus Pavelo Lungino filmas su Mamonovu pagrindiniame vaidmenyje. Iš visus apdovanojimus nuskynusios „Salos“ atsiskyrėlio vienuolio naujoje juostoje jis virsta pamišėliu tironu caro soste. Tačiau jokių aktorinių skirtumų tarp šių vaidmenų nerasite. Aš apskritai nuo legendinio „Taksi bliuz“ įtariu, kad Mamonovas tiesiog nevaidina. Jo vidinių keistuoliškų resursų pakanka bet kuriam personažui. Galima išskirti tik paties režisieriaus požiūrį į Mamonovo vietą filme – pirmą kartą iš jo nebedaromas „cirkas“, beveik nekuriamos Lungino mėgiamos anekdotinės situacijos.
Jankovskis. Metropolitas Filipas – paskutinis a.a. Olego Jankovskio vaidmuo. Galbūt todėl, kad filmą žiūrėjau jau po Jankovskio mirties, jo sukurtas personažas man atrodo liūdnas ir suvokiantis savo liūdną likimą. Tai nėra „susipratusio“ herojaus, o jau šventojo tragedija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą