O štai ir antroji mūsų turistinio žygio po muzikos istoriją dalis - 10 dėmesio vertų 1960 metų albumų. Reikia pripažinti, kad skirtingai nuo dainų ir kūrinių, albumų lentelė taip tiksliai neatspindi viso muzikinio peizažo - kas buvo "ant bangos" tais šlovingais metais. Priežastis - albumas (arba tiksliau vinilinis ilgagrojis) dar nebuvo tapęs populiariausia muzikos laikmena. Muzikos industrija 1960-aisiais dar pilnu tempu kepė trumpesnius blynus - singlus. Čia surinkti albumai nėra kažkuo prastesni - atvirkščiai, daugiau vietos liko į singlus neįtelpantiems žanrams.
#10 Johnny Cash "Ride This Train"
Niekas nemėgsta kantri, visi myli Johnny Cash'ą. Šią neeilinę asmenybę padėjau į dešimtąją vietą, nes 1960 buvo išleistas albumas-vesternas "Ride This Train". Įvairių muzikos ekspertų kažkodėl laikomas pirmuoju konceptualiu albumu. Dainos ne tik surikiuotos specialia tvarka, jame galima išgirsti šiokius tokius veikėjus ir šiokį tokį veiksmą. Turint omenyje, kad tuomet atlikėjų ilgagrojai dažniausiai būdavo ne kas kita o prieš tai išleistų singlų rinkiniai, "Ride This Train" yra unikalus. Tačiau reikėjo būti Johnny Cash'u, kad tokią prabangą sau galėtum leisti.
#9 Odetta "Odetta Sings Ballad For Americans And Other American Ballads"
Praeitame įraše minėjau, kad folk muzika tapo vienodai baltųjų kaip ir juodųjų. Tačiau skirtingai nuo gydančio bliuzo ar šėlstančio džiazo, folk muzika tapo rimta platforma juodaodžių teisėms reikšti. Juk beprasidedantis septintas dešimtmetis Amerikoje buvo kaip niekad kupinas rasinės įtampos vs. išsilaisvinimo dvasios. Vieną pirmųjų "protesto dainos" albumų įrašė puiki folk atlikėja Odetta.
#8 Elvis Presley "Elvis Is Back!"
Toli gražu ne geriausias Elvio albumas, tačiau tai juk įvykis! Albumo pavadinimas žymi Amerikos scenos karaliaus sugrįžimą iš... kariuomenės, kur jis atliko pareigą tėvynei. Ar ne puiki propaganda? Be žymiosios "Fever" albume galima išgirsti tokius šlagerius kaip "Soldier Boy" ir "Reconsider Baby".
#7 Wayne Shorter "Second Genesis"
Džiazo istorija yra labai apgaulinga. Pavyzdžiui, saksofono meistras Wayne'as Shorter'is yra geriausiai žinomas kaip vienas jazz fusion pradininkų (kartu su Joe Zawinul, Herbie Hancock'u, Miles Davis), tačiau daugelis elektrinio džiazo žvaigždžių debiutavo žymiai anksčiau. Wayne'as Shorter'is išleido galybę klasikinio arba bebop džiazo albumų - ir "Second Genesis" tai patvirtina. Nors albumas ir akustinis, Wayne'o Shorter'io saksofonas kaip visada sodrus ir dinamiškas.
#6 Eddie Cochran "12 Of His Biggest Hits"
Šeštojoje mūsų top'o vietoje yra tragiškas albumas. Tragiškas ne savo muzikos kokybe, o istorija. Roko pionierius Eddie Cochran jo pasirodymo nesulaukė - žuvo autokatastrofoje, po mėnesio albumas buvo perleistas kaip "Memorial Album". Jeigu iš tiesų domitės roko istorija, labai verta atkreipti dėmesį į šią asmenybę. Cochran'o skambesys man asmeniškai žymiai skoningesnis nei daugelio jo amžininkų ir tarytum "suprojektuotas" į tolimą ateitį. Nedaugelis jautė, kur vystysis rokas ateinantį dešimtmetį. O jam buvo tik 21.
#5 John Coltrane "Giant Steps"
Jeigu kalbant apie kitų džiazmenų muziką reikia vartoti terminus kaip jazzfusion, skirti bebop nuo hard bop, tai su John Coltrane viskas yra kitaip. Visada savitas ir visada savas, tikrų fanų vadinamas tiesiog Train - veikiausiai dėl geriausio savo albumo "Blue Train". Po trijų metų išleistas "Giant Steps" - taip pat vienas žymiausių Coltrane'o diskografijoje. Beje, šis liūdnasis genijus turi, ko gero, aršiausią fanų armiją pasaulyje. Jeigu sutiksite tikrą užkietėjusį koltreinistą, nerizikuokite leistis į diskusijas.
#4 Nina Simone "At Newport"
Kaip jau minėjau, rokas 1960-aisiais dar nebuvo atsikovojęs savo liūto dalies muzikos pasaulyje ir tą įrodo legendinis Newport'o festivalis - savotiškas dešimtečio pradžios Vudstokas, į kurį tokie naivūs personažai kaip ankstyvieji rokenrol'o atstovai nebuvo kviečiami. Tik bliuzas, džiazas ir folk. Beveik visos to meto žvaigždės dalyvavo Newport'e ir turėjo garbės išleisti po koncertinį albumą. Žvaigždė, kurios pristatinėti nereikia ir šiandien:
#3 Ray Charles "Genius Hits The Road"
Albumas, kurio dalelė jau buvo pagerbta praėjusiame įraše. Nors pavadinimas klaidingai koncertinis, "Genius Hits The Road" labiau siūlosi į konkurentus minėtam Johnny Cash'o vientisąjam albumui. Daug didelių ir mažų hitų, vis daugiau greito tempo ir nesenstantys Ray'aus akordai, nuodėmingai panašūs į juodo Dievo muziką gospel.
#2 Miles Davis "Sketches Of Spain"
1959 metais Miles Davis išleido albumą "Kind Of Blue", apie kurį pasakyta daug daugiau nei pats Miles'as kada nors norėjo pasakyti. Kitais metais išleistas "Sketches of Spain"- mano mėgstamiausias iš akustinių Davis'o albumų. Tai jau buvo mažytė revoliucija, laisvesnė forma. Kaip bebūtų keista nuo džiazo standartų Miles'ą išvadavo ... klasikinė ispanų kompozitorių muzika. Būtent dėl to nelabai mėgiamas džiazo kritikų, bet dievinamas visų kitų, "Sketches of Spain" atsidūrė beveik pirmojoje mūsų albumų top'o vietoje.
#1 Joe Meek "I Hear A New World"
Praėjusiame įraše jau minėtas prodiuseris Joe Meek ir jo futuristinis garsų ir balsų albumas nemažai žadančiu pavadinimu "Aš Girdžiu Naują Pasaulį". Joe Meek buvo žmogus-eksperimentas, bene pirmasis gerokai per ilgai užsisėdėjęs įrašų studijoje ir įtikėjęs į magišką garso įrašo galią. Man šis albumas svarbus tuo, kad davė pradžią albumams, "nunešantiems" stogą - tokių šiame projekte bus dar ne vienas.
Gūdžiais 1960-aisiais muzikos albumas ir apskritai garso įrašas buvo tokia beskonė medija, skirta pertransliuoti šimtus pavergusį Elvį tūkstančiams. Žinant, kad TV galėjo pertransliuoti dar plačiau, įrašai tapo tik pelno susigrąžinimo priemone. Pastangos ir "menas" likdavo kažkur kitur. Įsivaizduokite, kokiu reikėjo būti genialiu bepročiu, kad sukurtum albumą-pasaulį: su savais dėsniais, balsais ir netikra tikrove. Tokia buvo mitinė muzikos pasaulio būtybė Joe Meek.
Mes jau ant pačių tų 1961-ųjų slenksčio. Laikykitės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą