Sugrįžti kartais būna sunku. Po kritikų išgirto ir mano pamėgto debiutinio albumo, Bruklino lo-fi / gloompop / whatever rokeriai Crystal Stilts ilgai laukė. Iš grupės pasitraukė charizmatiška būgnininkė Frankie Rose, po singlo Love is a wave būta ir visiškos tylos. Tačiau vos išstenėjus debiutui neprilygusį In Love with Oblivion, šiandien jau visiškai vyriška penkiukė pristato penkių dainų trumpagrojį Radiant Door.
Vyrauja šiek tiek lėtesni nei paprastai ritmai, todėl labai gerai išryškėja tai, kas nuo seno skyrė Stilts iš kitų lo-fi eros atlikėjų. Post-punk boso partijos čia susilieja su surf baladžių gitara - tokia lėta ir liūdna - kad beveik kantri (Still as the night). Patiekalo akcentas, kaip visada, mistiški vargonai, atkeliavę iš Velvet Underground laikų.
Nors tokioms aukštumoms kaip Prysmatic room šiame albumėlyje muzikantai net "neužsimoja", su gera nuotaika eina-eina Dark eyes ir Ian'o Curtis'o pagerbimas Low profile.
Netikėtai išleistas Radiant door iš tiesų ir skamba kaip ekspromtas. Kai esi jau ne naujokas, o savo stilių atradęs "rokeris", pasidalinti tuo, kuo gyveni ir kvėpuoji, yra sveika. Tik tuomet skambėsi taip žaismingai ir gyvai kaip Crystal Stilts.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą