Atsimenate, kaip dar praėjusio amžiaus pabaigoje Bruce'as Springsteen'as vaikščiodavo po niūrias gatves po nosim niūniuodamas ,,...the streets of Philadelphia...na na na''? Grupė iš Filadelfijos War on drugs tikrai nepamiršo savo gimtinės dainiaus - klausant albumą Slave Ambient taip ir norisi prisiminti ir ką tik minėtą Briusą, ir kitus panašaus amerikietiško skambesio atlikėjus - ir Tom Petty, ir netgi Tom'ą Waits'ą ,,gilioje jaunystėje''.
War on drugs puikiai išnaudoja šios roko atšakos įdirbį. Būtų juokinga šiandien kažką kaltinti dėl tokių bendrybių, galima tik konstatuoti tradicijos tęstinumą. O praėjusiame amžiuje buvo nemažai priekaištaujančių tam pačiam Briusui už esą nusavintą Bob'o Dylan'o skambesį: maždaug Dylan'as tai protingas, o tu tik panašiai skambi.
War on drugs puikiai išnaudoja šios roko atšakos įdirbį. Būtų juokinga šiandien kažką kaltinti dėl tokių bendrybių, galima tik konstatuoti tradicijos tęstinumą. O praėjusiame amžiuje buvo nemažai priekaištaujančių tam pačiam Briusui už esą nusavintą Bob'o Dylan'o skambesį: maždaug Dylan'as tai protingas, o tu tik panašiai skambi.
Panašiai skamba ir War on drugs Come to the City. Ilgai aidinčios vokalisto Adam Granduciel frazės taip ir prašosi monotoniškai bėgančių vaizdų už automobilio lango. Būtent todėl verta turėti šį albumą ausinuke arba automobilio ,,bardačioke".
Baby Missiles beveik rokenroll'o greitumu groja bažnytiniai vargonai - OK, visiškai Dancing in the Dark tempu. Na, o kai paskutinę kūrinio minutę įsijungia lūpinė armonikėlė, asociacijos ir ironiški įtarimai virsta į kažką labiau apčiuopiamo. Slave ambient atlikėjai atvirai savinasi Springsteen'o, Neil'o Young'o Bob'o Dylan'o (Black Water Falls), Tom Petty energijos užtaisus ir priverčia juos skambėti šiuolaikiškai. Ir tikrai labai gerai.
7 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą