Džiazo pasaulyje John Zorn yra neeilinė asmenybė - tą man sako bendras išsilavinimas. Nors iš tiesų su jo kūryba aš pažįstamas tik iš kelių gerą įspūdį padariusių prisilietimų ir nesuskaičiuojamų pažįstamų džiazofilų aikčiojimų. Galbūt todėl naujo jo albumo jau antra diena klausausi su "naujokiško atradimo" malonumu. Netikėtai man pakliuvęs Goddess: Music for the ancient days yra įdomi kelių džiazo pasaulių kryžkelė. Pats albumo skambesys, daugiausiai akustinis, pritaikytas ekspedicijoms į world muziką, pakeliui su a.a. Joe Zawinul devinto ir dešimto dešimtmečio ieškojimais įvairių šalių folklore. Tačiau jau pirmoje kompozicijoje Enchantress skamba vakarietiškas pozityvas - lyg smooth jazzo melodijose. Vėliau, Ishtar ir Haptameron klausytoją tarytum sudrausmina niekur neskubėti, o bene įdomiausias kūrinėlis White magick galutinai panardina į rytietišką mistiką.
Tiems, kas yra matę John Zorn atliekantį savo kūrinius su orkestru, visa tai gal ir neatrodys nuostabu, nieko naujo nekalbės ir džiazrokinė solo gitara. Man patiko, kad kiekvienas kontrastas čia iš karto virsta fundamentu (bent jau ausis tiki, kad taip turi būti). Nors galima tai vadinti tiesiog "profesionalumu".
Drawing down the moon - tie patys akordai kaip ir albumo pradžioje, tačiau susiliejantys į tokį visko persotintą debesį - sakytum Zorn'o orkestro kakofonija, bet per daug jau dera gitaros ir klavišų nuklydimai.
Gerai tai, kad Goddess: Music for the ancient days lengvai pasiduoda klausymui ir tikrai įsimena. Tai nėra albumas, kurį rekomenduočiau kaip Zorn'o muzikos etaloną, tačiau patį albumą - kaip savarankišką kūrinį - išgirsti iš tiesų verta.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą