Galbūt pavasarį reikia pasitikti ir džiaugsmingiau, tačiau jei apsimeti nepastabiu, jis ateina ir pats - nutirpus sniegui matyti šunų ekskrementai ir nušalusi žolė, su kiekvienu šilumos laipsniu ore vis įkyriau juo "kvepia". Niūrūs ir rūškani grįžta ir High Places su naujuoju albumu High places vs. mankind. Tyčinis nenorėjimas pateikti kažko naujo ar originalaus - vokalistės balsas ir keistos minimalizmo apraiškos lėtai sukasi visas 39 minutes. Tačiau tai nėra nesėkmė ar stygius, po linksmai nuskambėjusio debiuto High Places instinktyviai dalinasi su klausytojais savo antrąja (tamsiąja?) puse.
Nepasakysi, kad tai įprasta Bruklino grupės istorija. Elektronika ir kambarinė garso estetika čia jungiasi su "lauko įrašais", o elektrinė gitara skamba tarsi pavogta iš kažkokios labai žymios devinto dešimtmečio roko baladės - kaip toj dainoj "per magnytafoną".
Paradoksas - vokalas kūrinyje Canada lyg Black Tambourine, tačiau bendras įspūdis apie naująjį High Places skambesį visai kitoks. Atrodo, kad grupė savo įkvėpimo verčiau ieškotų bet kuriame Jungtinės karalystės kampelyje - nuo Mančesterio (When it comes) iki Bristolio (On a hill in a bed on a road in a house). Linksmąją lo-fi roko energiją čia keičia šiaurietiškas paslaptingumas.
High places vs. mankind neliūdina ir negrūzina, nes neturi tam jokios priežasties - netgi tekstuose atsikartojanti "cry" žymi natūralumą ir žmogiškumą, o ne nusivylimą. Tankiose ir nespalvotose instrumentinėse albumo dalyse įkrauta kažkokios antgamtinės energijos, taigi ir nuotaikos klausant būdingos daugiau world muzikai nei tiesiog "šyzai".
8 iš 10
koks keistas virselis,
AtsakytiPanaikintibet graziai