Euforijai atslūgus: BG nuotykiai Vilniuje

Nerimastingajam Markui Šlemovičiui ir jo agentūrai labai jau dviprasmišku pavadinimu „Drug“ vis dėl to reikia atiduoti pagarbą – Borisas Grebenščikovas birželio 15 ir 16 koncertavo Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Netradiciniai ir tikrai ypatingi koncertai su gerai žinomomis dainomis dar kartą patvirtino abipusę Vilniaus publikos ir guru ištikimybę – vos prieš keletą dienų Rusijos roko gerbėjai, norėję išgirsti Аквариум roko festivalyje „Рок над Волгой” Samaroje, „kepė“ pragariškame 35 laipsnių karštyje.

O intymioje ir bažnytine vėsa dvelkiančioje aplinkoje, iš aukštybių žvelgiant šventųjų skulptūroms, cherubinams bandant išsiskirti nuo serafimų, pasirodė prie Donelaičio paminklo matytas praeivis juodais akiniais ir mėlynais zomšiniais batais. Čia pat prisėdo ir padainavo mums, kad baltas arklys jau toli lauke, o jo vardo – nežino niekas.

Keistas ir paradoksalus tas Boria. Jei nori iš jo ką nors sužinoti, blogiausias būdas – paklausti. Bet Vilniečiai klausė, rašteliai į sceną plaukė upeliais, o jis sakė, kad draugų neišduoda, kad tai intymu ir žvalgėsi pagalbų atsakymui į šventuosius ir cherubinus.

Pagrojęs visą albumą Лошадь Белая, vieną po kitos ėmė traukti velniai žino kada gyvai skambėjusias dainas – Молитва и пост, Там где взойдет луна, Максим лесник. Dar triukšmavo azijietišku gongu ir klausė publikos, ar girdisi kaip trepsi koja.

Buvo ir tokių, kurie meditavo abiejuose koncertuose. Išėjo iš bažnyčios ir vėl sugrįžo į Dievo namus. Visai kaip Volandui paskutinįsyk apsilankius Maskvoje, keistų dalykų tomis dienomis buvo galima pastebėti ir Vilniuje. Skulptūros ant Katedros atrodė šiek tiek per didelės, „Baltuose Drambliuose“ pastebėta naujų rastamanų, o kavinių padavėjos atsakydavo ne ta kalba, kuria klausiama.